Bevartant šio tinklaraščio senus įrašus (jap, kartais taip darau), akys užkliuvo už kadaise pravažiuoto Penkių ežerų maršruto. Bežiūrėdamas į tos trasos žemėlapį, prisiminiau visus tada labai nepatikusius dalykus, tad nusprendžiau vėl pravažiuoti dviračiu pro penkis ežerus, tik šį kartą kitaip.

Pirma, kas nepatiko senoje trasoje, buvo tai, kad didžioji maršruto dalis pirmyn ir atgal tęsėsi dviračiu takeliu palei Nemenčinės plentą. Tai tikrai ne pats maloniausias takelis net ir kalnų dviračiui, o ir plentu skriejančių automobilių gausmas tikrai nesiderina su poilsiu gamtoje. Antras ir, ko gero, pats nemaloniausias dalykas – tai Karačiūnų gatvė, kuri kyla į kalną bei ja važiuojančių automobilių kiekis, kuris sukelia didelį nesaugumo jausmą.

Todėl, ilgai neužsibuvęs ant plento, nusukau dešinėn ant gruntinio kelio, kuris veda link paminklo sušaudytiems žydams. Po to, praktiškai prieš pat minėtą paminklą, pasukau kairėn, link Sakiškių. Minti šiais gruntiniais keliais tikrai žymiai maloniau, o aplinkui ošiantis miškas bei čiulbantys paukščiai tikrai pailsiną galvą. Ši atkarpa man tikrai niekada neprailgsta, net nepastebiu, kai po dviračio padangomis sučeža asfaltas. Vadinasi, jau esu ant keliuko, kuris veda į Sakiškes.

Taigi, pasiekus asfaltą, reikia sukti į dešinę, bet ne į tą dešinę, kuri pro vartus veda į sodus. Pavažiavus kelis šimtus metrų, sukame į kairę pro statomus namus. Pravažiavus kokį kilometrą, asfaltą vėl keičia miško keliukas. Tačiau juo važiuoti nesunku, nes gruntas gan kietas ir riedame į nežymią pakalnę. Pasibaigus keliukui, sukame kairėn link namų. Čia jūsų laukia kažkas primenantis asfaltą, kuris kadaise buvo. Tačiau nenusiminkite, nes netrukus vėl bus labai smagus asfaltuotas keliukas, kuris baigiasi įsirėmęs į Nemenčinės plentą toje vietoje, kur apsisuka 17-o maršruto autobusas. Čia, galima sakyti, baigiasi pirmas maršruto etapas, nes įstrižai kirtęs plentą bei nusileidęs nuo smagaus kalniuko pro Antavilių kapinaites, netrukus pasuku į pėsčiųjų takelį, kuris atveda mane prie Antavilio ežero:

Kaip nekeista, čia praktiškai nebuvo žmonių, tad galėjau ramiai pailsėti ir pafotografuoti. Gal juos nubaidė ne visai draugiškai atrodęs dangus, kuris manęs visai negąsdino, nes šioje išvykoje buvau morališkai pasiruošęs būti bet kuriuo momentu išmaudytas lietaus.

Kiek pailsėjęs, tuo pačiu takeliu grįžau į kelią, kuris kilo į kalną ir vinguriavo link sekančio ežero. Pats miško keliukas vėl gi visai smagus, gerai įvažinėtas, tad tinka praktiškai visų tipų dviračiams. Tad visai smagiai mindamas netrukus privažiuoju Skarbelio ežerą. O čia, priešingai nei prie pirmojo ežero, prie visų galimų prieigų įsikūrę tikrai daug stovyklaujančių žmonių. Kas tikrai nustebino, kad nežiūrint poilsiautojų kieko, nebuvo girdėti jokios garsiai leidžiamos muzikos. Niekas netrikdė miško ramybės, neskaitant kepamų kepsnių kvapo. Čia nestabtelėjau, o numyniau toliau, kol pasiekiau asfaltuotą Baldžio gatvę.

Minčių privažiuoti arčiau Baldžio ežero kažkaip nekilo, nes čia visada gausu žmonių, o ir nuovargio dar visai nejaučiau. Todėl asfaltu numyniau aplink čia esantį reabilitacijos centrą, kol mane pasitiko krūva ženklų, žyminčių Šilo bei Vilniaus pabaigą. Su jais baigėsi ir asfaltuotas kelias, o prieš akis vietoj keliuko, kuris anot dviračio kompiuterio, turėjo mane nuvesti link Tapelių ežero, buvo palei elektros liniją einanti tiesi kaip styga suarta miško kvartalus skirianti juosta. Tačiau aš pasukau dešiniau vingiuojančiu miško keliuku, kuris kuo toliau, tuo vis darėsi mažiau įžiūrimas, kol pavirto paprastu takeliu, kuris tikrai turėtų patikti važiuojantiems kalnų dviračiu.

Prieš akis atsiradęs takelis reiškė, kad aš esu visai šalia Juodžio ežero, o mėlynių gausa man priminė praeitą kartą, kai mes čia tempėmės savo senuosius dviračius, vis stabteldami pasmaguriauti uogų. Šį kartą aš irgi stabtelėjau pasmaguriauti, bet, skirtingai nuo praeito karto, takelį visai smagiai įveikiau ant dviračio. Staigūs posūkiai, stabdymas ir vėl bėgėjimasis bei vingiavimai tarp šaknų netrukus atsiliepė nuovargiu kojose. Todėl pamatęs kažką panašaus  į priėjimą prie ežero, stabtelėjau dar vienam poilsiui:

Nuo čia iki Tapelių ežero praktiškai ranka paduoti. Todėl po kelių šimtų metrų įmerkiau Trek’o ratus į aplink šį ežerą einančio kelio smėlį. Kadangi buvau pailsėjęs, nusprendžiau nesukti link prie ežero esančio pliažo, o patraukiau tiesiai kylančiu į kalną keliuku, kuris turėjo mane atvesti prie sekančio išvykos tikslo.

Sekantis viso pasivažinėjimo tikslas, kurio nebuvo pirmajame maršrute – Bezdonys, kuriuos jau ne kartą buvome palankę. Skirtumas tik tas, kad niekada nebuvau važiavęs į Bezdonis keliu pro Tapelius. Taigi, miško keliuku gan greitai atsiradau ant asfaltuoto kelio, vedančio link miestelio. Čia mynėsi visai smagiai, nes automobilių gal tik vienas kitas ir tai nenervino, o pasitaikančios įkalnės buvo lengvai įveikiamos. Visa ši idilija tęsėsi iki pat Ąžuolynės, su lyg kuria baigėsi asfaltas. Toliau tęsėsi žvyrkelis, kuris buvo platus, bet jo paviršius priminė tarką. Teko laikytis paties kelio kraštelio, kur buvo kiek lygesnis, bet mažiau supluktas paviršius, kas plačioms dviračio padangoms nekėlė jokių problemų. Tačiau tai greitai baigėsi, nes neužilgo Trek’o padangos staugė ant šviežiai pakloto asfalto. O kai horizonte pasimatė eilinė gyvenvietė, šviežią dangą pakeitė senesnė, bet vis tiek lygi, kas provokavo smagiau užgulti pedalus. Net, likus kokiai porai kilometrų iki Bezdonių, iškilus prieš akis nemažai įkalnei, mano entuziazmas nei kiek neišblėso, nes netrukus buvau apdovanotas ne ką prastesne nuokalne. Taip smagiai mindamas pasiekiau Bezdonis.

Pasiekus centrinę gatvę, galėjau ją kirsti ir tiesiai einančia gatve patraukti link namų. Tačiau čia aš norėjau palikti bent porą slėptuvių, todėl pasukau dešinėn, link miestelio centro. Pirmąjį lobiuką norėjau paslėpti prie bažnyčios, kuri mane pasitiko naujai perdažyta:

O kadaise ji atrodė va taip:

Kaip ten bebūt

ų, bet “lobiuko” čia nepalikau, nes aplink bažnyčios tvorą neradau tam tinkamos vietos, o vidinėje pusėje to nenorėjau daryti. Tačiau tai padariau geležinkelio stotyje, pažiūrėsim kaip sėkmingai.

Atlikęs tai, ką suplanavau, vėl grįžau prie Užupio gatvės, kuria patraukiau link namų. Pasibaigus miesteliui ir asfaltui, toliau važiavau gerai įvažinėtu gruntiniu keliu, kuriuo parastai aš grįžtu ant dviračio takelio toje vietoje, kur išvykos pradžioje nusukau link paminklo sušaudytiems žydams. Tačiau šį kartą, netoli kelio pabaigos, aš pasukau į dešinę miško keliuku, kuriuo, kiek pavingiavęs bei nusileidęs nuo gan stataus kalno, išvažiavau ant Buivydžių plento, visai šalia paskutinio kelionės tikslo.

Paskutinė vieta, kurią šiandien norėjau aplankyti ir parodyti jums – tai prie Nemenčinės miškų urėdijos, o tiksliau už jos, visai prie pat Neries yra įrengta poilsiavietė su tvenkiniais:

Ši vieta yra lankoma vietinių, kurie čia mėgsta pažvejoti, pasėdėti, o vaikai pasipliuškenti tvenkinyje. O aš šitoje vietoje palikau dar vieną vieną slėptuvę. Tai padaryti planavau jau senai, bet vis niekaip neužsukdavau. Kai viskas buvo atlikta, grįžau į plentą, o po pusantro kilometro jau riedėjau senuoju Nemenčinės tiltu, t.y praktiškai jau buvau namie.

Taigi, naujasis Penkių ežerų maršruto variantas, mano galva,  gavosi žymiai smagesnis ir įdomesnis, netgi, galima sakyti, kiek ir lengvesnis. Kaip ir priklauso, naujasis maršrutas žemėlapyje, kurį galite atsisiųsti į savo navigatorius:

The five lakes route 2

http://www.everytrail.com/swf/widget.swf
EveryTrail – Find the best hikes in California and beyondhttp://www.everytrail.com/trip/widgetimpression?trip_id=1156850

Taip pat tikslesnė, jei kam įdomu,  važiavimo informacija yra pateikta Garmin Connect’e.

P.S. Pasakykite kaip jums geriau: ar kai maršrutų žemėlapiai pateikiami teksto pradžioje ar pabaigoje? Galite rašyti komentaruose arba balsuoti apklausoje, kuri tradiciškai yra tinklaraščio šoninėje skiltyje.